Cigaretės mintyse

Kaip vandenynas pakyla ir nusėda, kaip dangaus kūnai skrieja artyn ar tolyn, taip mes, žmonės, likę lietuj be skėčio, kartais gyvenam sunkiau, kad imtumėm kažką suprast.

Laikas bėga, krenta ir toliau vijas, metaai keičia metus, kaip medžiai keičia lapus. O tiek lieka nepasakyta. Kiek kavų lieka neišgertų, tiek muzikos nepaklausyta. Ir saksofonų garsus, jausmus keičia nespalvoti bėgiai. Lyg traukiniai gyvenam, lyg praeiviai. Ar mes gyvi iš vis? Ar tavo gyvumą teparodo stiklinė išgertų vaistų, ar tavo gyvumą pamatyčiau dugne visų išgertų butelių?

Ir aš žinau, kad sukurta esu ištrūkti, gal išgelbėti save ar kito nelaimėlio būtį. O juk jūs visi nelaimėje paskendę. Kančioj užsirakinę, lemtim nusigandę. Neišmokau bijot lemties ar kito atsitiktinumo, juk kaip mūsų laikas eina mes net nepajuntam. Bet jei pabandytum skaičiuot laiką vyro barzda, gal, netyčia, per atsitiktinumą, suprastum, kad mūsų laikas - ore.

Dažnas iš mūsų tampa bėgiku. Skubi, jau imiesi kitų, manai, kad taip greičiau lipsi, bet atsiduri ten, kur negali užmigti - tiesos dugne. Ir tos akimirkos, per geros, kad pamiršti ar per skaudžios, kad užmiršti, išsilieja kaip geizeris koksai. Su garsu lyg trimitas..

Ir dabar jau įmanoma suprast, kad mano švieselių niekas neužgesins. Gal jas kas paskatins, gal prigesins, bet jos niekada nedings. Ir pirmąsyk galima pripažinti - tegu lieka. Tegu gyvena atsiminu ar momentu mielu kokiu. Juk be - nei centimetro tikro kelio, juk be jo - nėra sapnų.

Ir viskas gerai baigias, kas blogai prasidėjo, jei tik susitaikai su gyvenimo ritmu. Nieks nesako, kad būsi laimingiausias, bet žinosi, kad sieloj sutari su žmogum tikru. Pats save pažink ir nenuvilk, pats sau atgaivink šviesas. Juk nėra nieko čia sunkaus, paspaudi mygtuka ir ras.

Niekada niekam nėra per vėlu, reik tik surast savą žmogų, kuris taptų žadintuvu. O visa kita pamiršta ir neištirta.. atverskim naują baltą lapą šių laukų.

Draugė.

Apsikabinusios jauktumėmės iš mano kasdieniškų nelaimių bangos, ant mano dvigulės lovos ištaškytumėm sangrios ar baltos. Apsirengtume mano ir savo rūbų vitrinom. Iškeptum bandelių ant gruzo vijimo. Išklausytumėm visas liūdnas dainas, paklausytum kaip tas vaikinas skina panas.

Draugas.

Apkabintum kai laikas mano protą nuneš, išklausytum, kai draugė, apgavus, vaikiną išneš. Padėtum atsukti visus stiklainius, jei reiktų pavežtum, kad ir į šiaulius. Nuo kauno rajono pačio baisiausio, jei reiktų išneštum mano kudašių. Ir jei koks vaikinas apjuoktų blogai, tu išdaužytum dantis jo, tikrai.

Vaikinas.

Atneštum širdelių dėžutes kelias ir vyno, šampano, jei kas stoga nuneš. Gyventi galėtumėm juokingai kvailai: tu balkone per mane įstrigai. Atrastum tu mane, jei būtų blogai, nesakius kur būnu, surastum tikrai. Visas mano knygas mokėtum atmintinai, klausytum kaip nusidainuoju, nors kentėtum labai. Keliautumėm kur, kai atsibos šie veidai, kad ir į Brazilijos mišką - su tavim gerai.

Ir jei viskas būtų taip lengva.. ore. Aš gyvenčiau kiekvieną dieną su šypsena veide. Likimas mumis žaidžia kaip lėlėmis, ko norim  negaunam, ką gaunam, tas išnyks.

tuk, tuk. Tu čia?

Nebegaliu žiūrėti į apšnerkšnijusias vitrinas

ir užšalusias balas eilines.

Nebenoriu kvėpuoti tavu ūku,

Užgęsčiau, Rytojau, gal išeinu?

Bet ne.

Šionykštys lietūs mane laiko,

kartais virpina ir duoda klaiko.

O jeigu bus taip, kaip jau buvo?

Nebenoriu gyvent lyg ant deguto.

Ir aš lauksiu, nes nebegaliu sulaukti,

Rūpesti, be tų, tu negali gyventi.

Juk kiek, mes žmonės, iš eilinio,

galim eit vieni vitrinom?

Mes nelaukiam , o tada kankinam,

Nebegaliu išlaukti to stebuklingo.

Gana

Septynios priežastys sėdėt mokykloj, septyni būdai atsidurt skerdykloj.

Septyni būdai išlikti savim, kai aplink daugiausia netikri. Tu stengies žengti, bet jau krenti, supratęs - juos kažkokius palieki. Septynis savo geriausius draugus, septynis kaimynus ir septynis miestus..

Bet aš sakau: matau tave akyse, tu sakai: randu jose save. Tai ne draugystė, o romanai skysti, tau patinka muzika ir šokoladai gi.

Būna metas, kai mes žlungam visi, vieni susitaiko, kiti sudūžta visgi.. Vartoja, geria, uosto kitus. Narkotikus, o gal ir  kitus draugus..

Kai bus sunku pasuk vakare, kai gersiu šaltą kavą gryname ore.

Visi buvo pasipuošę keistai, bet kažkokios valkatos širdyje tiktai. Merginos žaidžia prostitutes, vaikinai visi rengias taip pat. Cigarų dūmai, vaikai springsta, o norėčiau, kad taip būtų tik sapne..

Nenoriu negandų šių septynių, pasisodink, nuramink keistu balsu. Nebesakyk, kad čia nesaugu, šiuo momentu džiaugiuos kažkuo tikru..

Ir čia bus lemiamasis aštuoni, nes sakei, pamiršus šviesas užgęsiu gi. Aš dar gyvuoju, net kartais einu. Prisimenu rytojų ir tavimi springstu. Lemputės ryškios nublanksta fone, muzika dingo. Aš vėl septintam posme..

Sveiki, mano vardas Mike’as, aš ne Tyson’as ar Klark’as. Mano vardas pinigėlis, kartkėmis randuos išgėręs. Nieks nežino kur gyvenu, nes neturiu E-mail laiškų. Nieks neskaito, ką rašau, nes nesireklamuoju Wash and Go. Velniais kažkokie apsidėję, sakė sielas pardavinėja, bet nusprendžiau atsisakyt, jau ir taip neturiu, kur kaktusus laikyt.

Valykloj vakar širdį palikau, nežinau, ar ją radau. Kepurę nusilenkdamas radau, man atrodo, tave su ja mačiau. Rodos, aš kažką įsimylėjau, rodos, puošmenom gerėtis pradėjau. Nenorėjau rastis su barakuda, bet jos judesiai net moteris nužudo. Ji nesilinksmina, yra pikta. Kartais leidžia rūkyt garaže.

Klijais apsiuostę, valo Laisvės prijuostę, armijoj tik ne kvailiai, moterys gimdo vaikus, tada dirba aklinai. Vaikai užaugę negeri, liko apkaltinti visi. Vyrai geria garaže, vakarais, rytais keičia sauskelnes rate. Pirmas, Antras ir kažkokie keturi, neieškosiu, nes gruzas apims visgi..

Mano mašina jau nebe Golf’as, jau trečias, ketvirtas visuomenės transportas, nes vakar Kubilius sakė klube: brangs alkoholis, gerk, rūkyk čia. Bet aš kaip gerbiamas Lietuvos pilietis nusprendžiau geriau gamta mūs gerėtis, deja, jie iškirto visus miškus, sakė šeštasis Akropolis bus.

Taigi, nežinau ar čia rimtai, bet čia paslėpti visuominiai veidai. Dabar nežinau kas man čia bus. Matyt, mane vėl iš Snoro išgrūs… na ką, gal pakalbėkim apie kažką..

Senais veidais, senom paklodėm, aš nebemanau, kad kažką naują rodė,

rodos, daraisi šiam pasauliui per sena, gal metas kabinti ploščių, gal cigaretei jau gana?

Atrodo, kad apsakyčiau milijonus, apkabinčiiau visus, net tuos esančius rytojui,

bet nebežinau ar klausausi: man gana. Nenoriu pasakų, o košmarai ir bėda.

Aš nekalbu apie tą prarastą ir pernykštį, tą kurio pirštai vos nesusipynė,

aš nekalbu apie naktines akis, pasakas gražiausias ir pigias pilis.

Kažko realaus ir tikro, kad ir naujo tigro.

Dažnas užsenietis burba man: gal jau gana ką, kiek dar gali, ką?

Bet to tik neužtenka. Suglaudi ausis ir prikali naują lentą.

Aš netikiu, kad jūs šį režimą iššifruosit, kad skaitydami tiesiog geltonuosit.

Man viskas gerai, ko dar? Norėčiau pažiūrėt, kas būtų buvę tada.

O jei aš būčiau pasikeitus ir pastačius tau naujus namus, gal mes būtume apsikeitę,

gal tu grįžtum į štabus. Aš nebegaliu klausytis jūsų nerealumo.

Man kažko tikro, kad kokio naujo tigro., jei būtų galima vyno ir šalia bent tikro vyro.

Juokingiausi yra ši visata, nes ji atima tai, ką galėjai turėt kažkada.

Čia jau amen ir poteriai.

Mes dažnai kažko bijome. Dažniausiai tai tam tikras veiksmas, kuris tampa baime kažkam kitokiam, naujam, neįprastam. Tai gali būti elementari anketa, kurią užpildžius pasikeis tam tikras laikas jūsų gyvenime. Tai gali būti pokalbis dėl darbo, kuris nulems, ką jūs toliau darysite. Net paprastas nuėjimas į parduotuvę yra veiksmas, kuris pakeičia mūsų kasdienybę kažkuriam laiko tarpui. Sakykime, jūs apsiperkate visada trečiadienį ir, atėjus antradieniui, jūs nueinate į tą prakeiktą parduotuvę vieno dalyko. Vieno, pasikartosiu, kad būtų aiškiau. Pakeičiate savo rutiną ir, sakykime, atsitrenkiate į nepažįstamą žmogų, pasiskundžiat kokia sunki jums ši diena ir paaiškėja, kad jam  tokia pat tragiška diena, jūs kartu pasijuokiate ir po penkių, šešių metų gyvenate kartu, su trim rėkiančiais ir mylimais vaikais: Murzium, Pilypu ir Džaksonu, tačiau čia jau kita istorija, kurios šį vakarą neliesim. Taigi, vienas žingsnis lygus vienam naujam etapui. Problema ta, kad tu vis dar neužpildei tos prakeiktos anketos.

Šansai mus lydi visur. Tie žmonės, kurie gali pakeisti mūsų tolesnio gyvenimo raidą ir ten, ten ir ten, mums tiesiog reikia išeiti. Ir nustok žiūrėti taip kritiškai. Ji per stora, jis per plovas, nekenčiu jo bitlų naujos šokuosenos, nes čia jau tavo problema, jei nesugebi suvokti, kad tas senas, storas, jaunas, plonas vaikinas tave nustūmė nuo kelio, kur staigiai pralėkė mašina, yra tavo išgelbėtojas, tai aš jau nebežinau ką ir pasakyti. O pasakyti aš turiu ką.

Nebijokime pripažinti, kad mes padėme šią nuotrauką (o aš ir dariau), kad mes parašėme tą nuotabų eilėraštį, eik pasigirk, koks žavus esi. Aš dar moku dainuoti ir stovėtoi vitrinoje. Tikrai? Man rodos įsimylėjau. Taigi, einu užpildyti tą anketą. Važiuoju tada ir tada į tą šalį Ir po šimts pypkių einu iki parduotuvės ledų bloko. O ką tu šiandien padarei?

Mes bijojome grįžti atgal. Į tą metą, kai laimingus veidus perplėšdavo, kaip reta. Ir tie tūkstančiai laiko mašinų, vien penketas jų mano kieme ir mintis, kad gal grįžus įmanoma būtų pakeisti kažką. O aš ir bandžiau. Vazas perstatinėjau, žmones stumtelėjau ir tave vis kitaip kalbinom. Bet išaušus dvyliktajai dienai, aš vėl virtau peliuku ant moliūgo. O tu net neieškojai mano kristalinio batelio, tegu paleist į galvą, kaip ir butelį vyno.

Penki sukonstruoti robotų modeliai taip pat nepadėjo. Jie tiesiog ėmė, viens kitam ir užpavydėjo. Kurio mikroschema didesnė mat. Kurio galimybė didesnė. O man, kaip visiškai nesusigaudančiam žmogui aplinkoje, nerūpėjo. Mat ėmė ir brunetė išėjo.

Vakar buvo viena iš tų dienų. Kai atrodė, kad pakeisti dar kažką galiu. Būna taip. Imi ir išprotėji, poto gerbėjai su rožėm po langais kliedi. Ir man visada patiko rožės. Taip patiko, kad laidotovių dieną mane po jom ir tada į griovį. Norėčiau penkiasdešimt ir raudonai lakuotų nagų, jei gali šalimais ir pastovyniuok tu.

Ir iš viso, kažkas man kartojo, kad meilė - be viskio. Mat pražudys, nunuodys, kažkaip pagiriosi, o tada po paklodėm. Maždaug: gydykis, jei nemoki dozėm. O aš narkomanė. Gyvenimo narkomanė. Man dozių neužtenka. Priklausama nuo rožių.

Taigi, mano mieli robotai ir griozdai: daugiau meilės, daugiau pykčio, daugiau liūdesio ir daugiau karšto vyno. Nes mum tiesiog neužtenka…

Vitrinom lipa svetimų veidai, mus supa vien tik marmuro kalnai.

-Tapkime, kaip laisvi du drugiai.

Taip sakydavai švelniai ir meiliai.

Kaip du vieniši gatvių katinai,

palaikykim viens kitą,

bet už rankų, tikrai.

Jei netikrinai tiktai,

tau miestai iš laiškų išlankstyti meiliai.

Novelės pavadinumu: “kas tie meilės krantai?”

Novelių pastatyti iliuzijų namai.

Ir aš niekada tavim netikėjus,

paaukočiau tau visus savo milijonierius.

Tokie tie mafijos vardai,

lošia meilė, bet žudo realiai.

Mus marmuru, kaip vatikane apstate,

ar gali patikėk, kad mano vardą ištapė?

Mes gyvensime gerai,

bet prisiminimai bus amžinai.

Kai balti kalnai sugrius,

aš kartosiu mūsų pamirštus vardus.

Man nereikia faikių, nikotino,

man reikia meilės ir pinigo tvirto.

Neįkandama moneta ir užtvindyta karieta.

Taip tegu lieka paprastai:

Tu ten, aš čia,

o man sekas neblogai.

tikrai?

Jeigu žinotume, kas mums yra.

Nesisukiotume, likimas - delne.

Bonkas - pašalint, mintis išvalyt.

Norėčiau nors kartais tai pabandyt.

Gyventi. Nesidižiuot skausmu.

Pasakyti tau ačiū, kad čia gyvenu.

Paduok man pasą - rungtynes stebiu.

O kai aš išalgsiu - atnešk man pietų.

Blogiausia, kad niekad nekabinau.

Net blogiausiu variantu, ačiū - tik sau.

Ir jei mes prisimintumėm savo veiksmus.

Kai vienas mes kitą prakišom kitur.

Noriu draugo, noriu pažįstamo - čia nėra bėdų.

Juk tu kaip koks hakeris - lendi pro visur.

Ir jei mes surastumėm žmonės - vienodus protu.

Tu galėtum didžiuotis, o aš skandinčiaus riksmu.

Ei, mano mielas, aš laukiu, kur tu?

Pasakyk man šiandien, ką darysi pietų.

Man nereikia likimo.

Man nereikia žmonių.

Aš tik noriu žinoti: ar dar gyvas tu.

Ir, žinai, atsiminų daug buvo.

Ir, žinai, - daugiau jų nebus.

Aš tik norėjau padėkoti: už jausmus ir draugus.

Mes į barą, mes į taverna.

Mes einam ten, kartais kur neina.

Dėkavoju, dėkavoju balsu.

Nes man esi sakęs:

- Gyvenk su riksmu.