Cigaretės mintyse

Statulėlė šalia tavo plačių pečių.

Uždengta kostiumu ir cigaro rūku.

Nuleistos akys, nebylus: “tai tu”.

Deimantai, princai dovanoti krauju.

Rūmai ir žmonės, keistuolių veidu.

Prabangos mašina, kurioj įstrigus ir tu.

Numesk visus rūbus, tapk varikliu.

Mokslo nepęšęs, atimk botagu.

Aš noriu, man reikia - prasmegę mudu.

Ji klykia, negirdi.

Ir guodžias romu.

Tokia ta mašina, begėdės veidu. Jei reikia ir nori tapk ne žmogum.

Uždarai duris ir užverti siela. Ką jau kalbėt kokia tavo širdis bemiela. Tūkstančiai rožių, kraujo dievų. Ar gali patikėti, kad tai primena mus du?

Ligos patale, karštam pragare, rodosi sapnai keisčiausi fone. Čia nebegroja džazas, o ir bliuzo nėra. Tik skamba kaip šakos lūžta fone.

Altoriai, kurių tu taip bijai, ir šėšėlių grimasos, keisti atvaizdai.

Košmaras, ar iliuzinistų maras?

Rodos, smengi gilyn, tik vienas tetraukia glėbin.

Ar tau viskas gerai? Ar dar skauda? Ar galėčiau užjaust tavoj pašonėj? Taip tyliai nuskandinant gyvenimiškasias bėdas ir negandas keisčiausias..

Tu ne Lyras ir ne Hamletas. Aukokitės prašau kitose pakampėse.

Taip eina dienos pataluos baltuos. Kada pagaliau šią ligą kas nors iššifruos..

Pakampėj pasigirdo balsai. Mano didi nauja meilė kiek apramino šiltai, o juk tu ir esi tas didis mažiausias… Tavo akys atstoja man ydas didžiausias! Ir šypsena maloniai keista ir plaukuosena kaip varnų suvelta, tu esi dabar mano meiliausias, skandini piktas tiesas žiauriausias. Tyliai ir tykiai, lyg peliuko ritmu, tampi mano gyvenimo mažu stebuklu. Akys pakyla ir klasiamai miaukia:

- Rašai poemą ar kažką piktai?

- Velnias težino, lai atspėja Dievai.

Tu būki viskas, ką aš turiu.

Būki mano pasauliu ir didžiausiu jo turtu.

Tapk mano minčių tamsių valdovu.

Tapk mano tėvynės didžiausiu grobuoniu.

Nes aš, kaip varna - tamsoj sklendžiu.

Nereikia dirbtinių šviesos atspindžių.

Nereikia ir juoko spalvotų riksmų.

Tereik kažko tokio, kad nebūtų baisu.

Naktim ne karieta, o pėsčiosios ritmu.

Šiurpiausiom gatvelėm, aukštakulnių aidu.

Ir kartais man liūdna, kai už lango niūru.

Tamsiausioj šviesybėj tave sutinku.

Kažkuri mano dalis pyko, kažkuri rėkė, kažkuri verkė, kažkuri juokės…

Gal tai ir yra visas gyvenimo įdomumas?… Visos emocijos yra taip artimai susijusios, kad kartais pats nebežinai ar džiaugies ar liūdi. Žinau tik tiek, kad atsidūrus tokioje zonoje aš visada matau tūkstančius spalvotų lempučių, tas karusėles, kurios kartą sugebėjo pataisyti mano gyvenimą, išmest iš erdvės, kurioje kadaise buvau pasiklydusi.

Tuo momentu pradėjau giliau kvėpuot, pradėjau vaikščiodama sapnuot. Spalvotus laukus ir jų platybes, vyno vakarus ir jų meilias gėrybes, kai eini tamsia gatve ir matai šviesą, kai tau tereikia vieno žmogaus šalia, o ne armijos, su visa jos apgaulyste.

Kai pakeliu akis matau juodą paukštį, sekantį mane, kad ir kur papulčiau ar prapulčiau. Ar tai tavo tamsios akys, dangau? Ar tai tu juokies iš mano problemų menkystės?

Kai prisninga manam kieme, durys sunkiau atsidaro. Prisisunkia drėgmės lyg kokio blogio galybės.

Aš visada vyliausi, kad kažkas nukas tą sniegą. Mane prilaikys, kad nepaslysčiau šiam ledo dvelksne. Vyliausi tavim ir tavo naktim. Bet tu buvai toks pat laikinas, kaip rytinė rasa ir mėnulio spinduliai.

Laikas atėjo tapti savo paties mėnuliu. Aš nebegaliu kalbėti ne melancholišku balsu.

Kaip norėčiau, kad žiemą veiktų karusėlės. Galėčiau pasvajot apie džiugesio dienas.

Mielas, Varne, kodėl tu nenustoji suktis aplink mane? Aš dar gyva.

Tai gali būti tavo mylimo maisto lėkštė, kurios skonio nebejauti. Tavo kasdieninis puodelis kavos, kuris sukelia galvos skausmą ir išblaško mintis. Ar žmogus, kuris nuo kasdieninės šypsenos, juoko, priveda prie beprotybės slenksčio…

Visi mes turime šį momentą, kai pasimetame savo pačių būtyje ir, blaškomi vėjo, ridenamės kažkokių abejonių laukų begalybėje…

Tuo metu užsidega tavo karščiausia lemputė. Atsiskleidžia kažkokios tavo sielos nuotrupos balsas. Ir šis mažas mažylis jau nebe kalba, o staugia:

- L a i k a s   p o k y č i a m s………

Tai ne pabaiga. Juk:

T - tavęs

A - amžinai

I - ilgėsiuos

Jeigu nors sekundei sužinočiau visus savus atsakymus, pagaliau nulydėčiau akim teisingus asmenis. Jeigu mokėčiau teisingiau klysti, vertint arba nebijot paslysti. Būtų lengviau ieškot ir rasti.

Ar tu būsi, kai mane ant laužo kasnors norės užkelti? Ar savais marškiniais norėsi iš ugnies ištraukti? Ar tau negaila bus paaukot fendi, gucci ir kitą markę, dėl mažos mėlynakės, paklaikusiai nenorinčios užgęsti?

Ir visko šiame gyvenime pasitaiko… Bėdų ir nesavai baisių išgyvenimų. Ta logika, įkirsta gilai į mano spalvotas smegenis, vis rėkia: jei šoksi - jie nepagaus, gali nenorėt gelbėt ar net baust!!!

Mano akys, tik dabar supratau, yra didelės ir plačios. Vyzdžiai dažniausia išsiplėtę tamsiausiai. Ir aš žiūriu iš jūsų reikšmingiausiai, greičiausiai…

Bet dabar ne apie tai noriu jums paaiškint, o apie savoka: kaip man gyvent geriausiai. Paprasta ir unikalu: nesikankink savu sunkumu… Ieškojau, puoliau ir kritau ir, tik dabar supratau, kad užtenka…

Neieškok, nes tie, kuriems tavęs reikia, tave patys susiras.

Nesikankink, nes skausmas yra toks pat laikinas kaip ir džiaugsmas.

Nepulk stačia galva į viska, nes niekada negali žinot, ar tai iš viso tikra.

Gyvenu, kartais išgeriu, ir juokiuosi. Man jokių problemų, jei kartais savo Valentino negausiu.

Peace.

Kaip vandenynas pakyla ir nusėda, kaip dangaus kūnai skrieja artyn ar tolyn, taip mes, žmonės, likę lietuj be skėčio, kartais gyvenam sunkiau, kad imtumėm kažką suprast.

Laikas bėga, krenta ir toliau vijas, metaai keičia metus, kaip medžiai keičia lapus. O tiek lieka nepasakyta. Kiek kavų lieka neišgertų, tiek muzikos nepaklausyta. Ir saksofonų garsus, jausmus keičia nespalvoti bėgiai. Lyg traukiniai gyvenam, lyg praeiviai. Ar mes gyvi iš vis? Ar tavo gyvumą teparodo stiklinė išgertų vaistų, ar tavo gyvumą pamatyčiau dugne visų išgertų butelių?

Ir aš žinau, kad sukurta esu ištrūkti, gal išgelbėti save ar kito nelaimėlio būtį. O juk jūs visi nelaimėje paskendę. Kančioj užsirakinę, lemtim nusigandę. Neišmokau bijot lemties ar kito atsitiktinumo, juk kaip mūsų laikas eina mes net nepajuntam. Bet jei pabandytum skaičiuot laiką vyro barzda, gal, netyčia, per atsitiktinumą, suprastum, kad mūsų laikas - ore.

Dažnas iš mūsų tampa bėgiku. Skubi, jau imiesi kitų, manai, kad taip greičiau lipsi, bet atsiduri ten, kur negali užmigti - tiesos dugne. Ir tos akimirkos, per geros, kad pamiršti ar per skaudžios, kad užmiršti, išsilieja kaip geizeris koksai. Su garsu lyg trimitas..

Ir dabar jau įmanoma suprast, kad mano švieselių niekas neužgesins. Gal jas kas paskatins, gal prigesins, bet jos niekada nedings. Ir pirmąsyk galima pripažinti - tegu lieka. Tegu gyvena atsiminu ar momentu mielu kokiu. Juk be - nei centimetro tikro kelio, juk be jo - nėra sapnų.

Ir viskas gerai baigias, kas blogai prasidėjo, jei tik susitaikai su gyvenimo ritmu. Nieks nesako, kad būsi laimingiausias, bet žinosi, kad sieloj sutari su žmogum tikru. Pats save pažink ir nenuvilk, pats sau atgaivink šviesas. Juk nėra nieko čia sunkaus, paspaudi mygtuka ir ras.

Niekada niekam nėra per vėlu, reik tik surast savą žmogų, kuris taptų žadintuvu. O visa kita pamiršta ir neištirta.. atverskim naują baltą lapą šių laukų.

Draugė.

Apsikabinusios jauktumėmės iš mano kasdieniškų nelaimių bangos, ant mano dvigulės lovos ištaškytumėm sangrios ar baltos. Apsirengtume mano ir savo rūbų vitrinom. Iškeptum bandelių ant gruzo vijimo. Išklausytumėm visas liūdnas dainas, paklausytum kaip tas vaikinas skina panas.

Draugas.

Apkabintum kai laikas mano protą nuneš, išklausytum, kai draugė, apgavus, vaikiną išneš. Padėtum atsukti visus stiklainius, jei reiktų pavežtum, kad ir į šiaulius. Nuo kauno rajono pačio baisiausio, jei reiktų išneštum mano kudašių. Ir jei koks vaikinas apjuoktų blogai, tu išdaužytum dantis jo, tikrai.

Vaikinas.

Atneštum širdelių dėžutes kelias ir vyno, šampano, jei kas stoga nuneš. Gyventi galėtumėm juokingai kvailai: tu balkone per mane įstrigai. Atrastum tu mane, jei būtų blogai, nesakius kur būnu, surastum tikrai. Visas mano knygas mokėtum atmintinai, klausytum kaip nusidainuoju, nors kentėtum labai. Keliautumėm kur, kai atsibos šie veidai, kad ir į Brazilijos mišką - su tavim gerai.

Ir jei viskas būtų taip lengva.. ore. Aš gyvenčiau kiekvieną dieną su šypsena veide. Likimas mumis žaidžia kaip lėlėmis, ko norim  negaunam, ką gaunam, tas išnyks.

tuk, tuk. Tu čia?

Nebegaliu žiūrėti į apšnerkšnijusias vitrinas

ir užšalusias balas eilines.

Nebenoriu kvėpuoti tavu ūku,

Užgęsčiau, Rytojau, gal išeinu?

Bet ne.

Šionykštys lietūs mane laiko,

kartais virpina ir duoda klaiko.

O jeigu bus taip, kaip jau buvo?

Nebenoriu gyvent lyg ant deguto.

Ir aš lauksiu, nes nebegaliu sulaukti,

Rūpesti, be tų, tu negali gyventi.

Juk kiek, mes žmonės, iš eilinio,

galim eit vieni vitrinom?

Mes nelaukiam , o tada kankinam,

Nebegaliu išlaukti to stebuklingo.

Gana

Septynios priežastys sėdėt mokykloj, septyni būdai atsidurt skerdykloj.

Septyni būdai išlikti savim, kai aplink daugiausia netikri. Tu stengies žengti, bet jau krenti, supratęs - juos kažkokius palieki. Septynis savo geriausius draugus, septynis kaimynus ir septynis miestus..

Bet aš sakau: matau tave akyse, tu sakai: randu jose save. Tai ne draugystė, o romanai skysti, tau patinka muzika ir šokoladai gi.

Būna metas, kai mes žlungam visi, vieni susitaiko, kiti sudūžta visgi.. Vartoja, geria, uosto kitus. Narkotikus, o gal ir  kitus draugus..

Kai bus sunku pasuk vakare, kai gersiu šaltą kavą gryname ore.

Visi buvo pasipuošę keistai, bet kažkokios valkatos širdyje tiktai. Merginos žaidžia prostitutes, vaikinai visi rengias taip pat. Cigarų dūmai, vaikai springsta, o norėčiau, kad taip būtų tik sapne..

Nenoriu negandų šių septynių, pasisodink, nuramink keistu balsu. Nebesakyk, kad čia nesaugu, šiuo momentu džiaugiuos kažkuo tikru..

Ir čia bus lemiamasis aštuoni, nes sakei, pamiršus šviesas užgęsiu gi. Aš dar gyvuoju, net kartais einu. Prisimenu rytojų ir tavimi springstu. Lemputės ryškios nublanksta fone, muzika dingo. Aš vėl septintam posme..